Coming back home

I kinda promised to someone that I’ll try to write my Blog in English, when I’m back. I know it’ll be hard to keep my amazing style of telling stories in different language, but I can try.

But I’ll come back to my dear Lithuanian language from time to time, cause I still have some stories from Germany worth telling.

Before going to bed, small piece of information about my “little trip” home. To be precise it took my bus to bouge from Karlsruhe to Vilnius exactly 27.5 hours. I cannot say a lot what happened in that period of time cause I was asleep more or less 22 hours. How cool is that? Very.

Key words of the post would be as follow: crying, sleep, drivers, scorpions, Russians, movies in Russian, I gotta a feeling, sun in LT, Vilnius.

Yep, it seems that all the people in the bus except me were Russian speaking dudes. I am not saying that I didn’t like it… I just couldn’t stand that very well. It’s my weakness, mi scusi, I don’t wanna be rude, but it’s just the way I am.

Surprisingly to me and other people who have seen me as a total pussy lately, compound number of minutes spent on crying in the bus would be only around 10 minutes (almost kept the plan Gustavo made for me). Most of tears came at the beginning and every time I remembered those two cuties standing next to my bus… Ahh, I don’t give a f***… I was distracted from sad stuff with a help of newspapers, sleep, phone calls, being annoyed about loud movie in language I do not adore and stuff.

When I got into the bus Driver told me to stop crying, and as he was the boss there, I agreed. Then he suggested a newspaper to get updated about life in Lithuania. I took it. Read some words about political stuff, some about cold weather and a few pages about crazy criminal stories in my country.

Ah, by the way, drivers were pretty awesome, cause they were listening to Scorpions for 4 hours, I bet that one of them tried to sing “You and I”.

Then I fell asleep. Then I tried to wake up, because I couldn’t feel one of my legs, but I fell asleep again. I didn’t eat that much, cause I was busy sleeping. I woke up and walked around in Berlin, was thinking of staying there, but got back in the bus and continued guess what? Sleeping. Actually, I was sleeping when we crossed the border with Poland, and all the way through Poland. Woke up only in the morning, because the sun was shining so bad (thanks to Celine).

When we crossed the border to my Lithuania, I bought some coffee from a lady speaking Lithuanian (so strange!) and started calling my family. It was nice.

Oh, and then I heard “I gotta feeling” on the radio. Made me smile.

I arrived in Vilnius too early. But the best people met me there. Others I’ll try to meet ASAP.

I’m home, feeling strange. At the same time it feels as nothing has changed here, that I haven’t been gone for more than 4 months, but pfff… the picture of life and people in Germany is still very clear. Miss ya, kinda =]

Anyway, I’m ready to sleep in my bed and wake up early for the first day of internship.

Yeah, right, small piece of information it was… SUN!:


Comments (2) »

Random.

1) Nu gi žingsniuoju čia kada vakare per traukinį su savo kolegėm, ieškom vietos prisiglaust, ir spėkim, ką gi pamatau sau tvarkingai ir ramiai sėdintį blizgančiais batais ir veidu? Ogi mano seną gerą pažįstamą ir blog’e apašytąjį vokietį. Vos nepasisveikinau, bet nusišypsot nusišypsojau į orą.

2) Gang’as mąžta – nuo vakar nebebėr ir prancūzo. Šian atsibučiuosiu su čeke. Ryt su šveicare Nancy apturimi paskutiniai pietūs ir įsodinama į traukinį.

3) Atsispausdinau bilietą ir pradėjau kraut “čimodaną”, žinau, kad anksti. O kas man.

4) O tai aš turiu vežt kažkokių lauktuvių ar pati būsiu kaip lauktuvė? Pajamiau biškį vyno, o daugiau čia kaip ir nieko gero nėr… Laukiu pasisakymų.

5) Antradienį prezentacija, reik išmokt kalbėt.

6) Jau mano 60% minčių Lietuvoj. Pusę sakinių pradedu lietuviškai ir tik tada susivokiu, kad vis dar anglų man čia reik praktikuot.

Comments (4) »

Roma. Part 2.

Tai kur ten baigėme.

Ai, na tai mergaitės iš ligoninės suspėjo atkakt (pavargusios, be dušo, bet jau ir be pilvo skausmų, su paskutiniu įmanomu traukiniu) ir nuskridom visi 12.Oj, palaaa, tai aš gi lygtais nepavardinau visų tų Romos 12 veikėjų ir 8 skirtingų jų pilietybių.

Vardiju mergaites: Amandine (prancūzė), Celine (šveicarė), Nancy (šveicarė), Mara (latvė), Emine (turkė), Emines draugė Darja or smth (quess what? irgi turkė), aš. Čiuvai: Alok (indas), Gustavo (Costa Ricas), Tayfun (turkas), Thibaud (prancūzas), Wouter (belgas).

Išlipus tikėjaus saulės ir šilumos, juk Italija, bet gal ir naivu žinant, kad tuo metu buvo 21:20 maždaug. Na ir šiaip žiema tai kokie +10. Palūkuriavom autobuso kurį laiką, sulaukėm ir nuvažiavom į Romos centrą, kur visai šalimais traukinių stoties buvo įsikūręs mūsų hostelius.

Pirmi įspūdžiai iš traukinių stoties ir aplinkinio rajono – tamsu (nu taigi 22:30), daug šiukšlių, bet pastatai jau tenais visai nieko.

Pirmi įspūdžiai iš hostelio – ne vokiška tvarka, baisiai informal bebendraujantis indas registratorius su indišku akcentu. Juokingiausia buvo, kai mūsų indas irgi palaikė jam kompaniją ir įvaldė gimtąjį akcentą. Turėjom 4 vietas viename kambaryje ir vieną 8 vietį kambarį visą sau. 8viečiam apsigyveno mergaitiška kompanija (belgas už mergaitę). O jis pasirodo smirda kojinėm! Kambarys, ne belgas. Nesuprantu iš kur ir kodėl ir kaip, bet faktas kaip blynas. Nu bet čiuvai sakė, kad jų kambarys smirdėjo baisiau, nors gyveno su 4 azijinėm merginom.

Vienžo, atidarėm visus langus, palikom turkes miegot, Amandine ir Celine nusipraust ir pailsėt po nuotykių ligoninėj, ir išgūžėjom pavalgyt kur nors. Čia apturėjom pirmojo itališko vyno:

Tada dar truputį paklaidžiojom around po naktinę Romą.

Tada aš, Nancy ir Mara grįžom miegot. Nes Celine buvo mūsų gidas ir liepė keltis 8:30, papusryčiaut ir 10:00 išjudėt ekskursijon. O bet vyriškoji kompanija nusprendė paklaidžiot po naktinę Romą dar labiau. Tiesą sakant, jau tą naktį jie aplankė koliziejų ir šiaip smagumų apturėjo, bet čia jau jų kaltė.

Kitą rytą, kaip ir paplanuota, prasidėjo tvarkinga ekskursija po Romą, bet apie tai vėliau. Galbūt.

Comments (3) »

Coming to the end.

Čia ne apie Romą tęsinys.

Žiauriai jaučias jau pabaiga ir jau laukiasis. Nesakau, kad man čia pabodo, bet jausmas panašus kaip rugsėjuje Lietuvoj – žinau, kad kažkas svarbaus tuoj tuoj įvyks, jausmai dviprasmiški, bet tos laukimo savaitės ar dienos nelabai žavios, todėl kaip ir norisi, kad greičiau pareitų rezultatas (išvykimas) su visom pasėkmėm (džiaugsmais iš vienos pusės, liūdesiais ir sunkumais iš kitos), bet jau tada ir galvosiu, kaip su tuo susitvarkyt. Uo, kaip susukau čia.

Kol kas kaip jau ne kartą ir ne vienam sakiau – balansuoju tarp mokslų (nes projektinės savaitės dabar kapsi + parašyt rašliavą, tai kai ateinam į univerą 9-10h, tai pargrįžtam namo 21-23) ir kiek įmanoma daugiau laiko būnu su likusiais žmogais.

Šeštadienį išvažiavo mano kultūrinių ir istorinių pokalbių draugas belgas Wouter. Apturėjom du išlydėjimo vakarus, abu ir mieli, ir smagus, bet vis tiek galų gale prieita prie ašarojimo. Kad aš skysta, tai aš žinau, pasigraudenimai traukiny visai dažni ir ne man vienai. Bet gan įdomus patyrimas apturėti grupinį verkimą vidury klubo ir dar taip gan smarkokai.

Turbūt suprasti gali tik tie, kas patyrė kažką panašaus. Vėl grįžtu prie mokslų.

Jau greit grįšiu, iki ate!

Comments (3) »

Link Romos. Part 1.

Nors tai buvo kokių ten nepilnai 2 dienų experience (tai suprask, kaip ir nedaug), bet nemanau, kad pavyks viską išklot vienu prisėdimu, todėl pristatau Jūsų teismui pirmąją dalį.

Diena prieš iškeliavimą tiesiog prašyte prašosi būti aprašoma.

Dabar nemenu kodėl, bet penktadienį buvo sutarta apturėti balių. Na va ir prisiminiau kodėl. Todėl kad praeitą savaitę pribaigėm egzaminus ir dar todėl, kad po truputį pradėjo nubyrėt žmonės, o tiksliau prancūzai.

Skrydis buvo paplanuotas šeštadienio vakarą 19:55, tai kaip ir, rods, nelabai baisu, spėsim ir išsimiegot ir lėktuvą prigaut ir viskas ten bus gerai ir sklandžiai… Žmonės prasiskirstė per naktį plius minus: kas 3, kas 6, Mara miegot nuėjo 8 ryto, bo pribaiginėjo tyrimą Latvijai (trenktutė…=]). Celine pamiegojo su manim ir iškako namo 10 ryto nusipraus, pažiūrėt slidinėjimo varžybų, susikraut daiktų.

Nu žo. Sutikrinus šeštadienius transportus (faktap) į tą visų užmirštą niekados šalį, kitaip žinoma Karlsruhe Baden Baden Oro Uosto vardu, ir užsidėjus rezervo, susitikti Karlsruhe traukinių stoty sutarėm (aš liepiau) 15:50.

Jau tada nerimavausi, kad kažkas iš žmonių vėluos (turim čia du tokius etatinius), kad traukinys dėl sniego irgi vėluos, kad bus kas nors blogai su bagažais, arba su ne europiniais žmonėm, arba boarding passais, nu ar dar kuo nors. You know me, psychė.

Atbudau 12h ir pradėjau ruoštis kažką. Sukapsėjo 13:30 ir prasidėjo. Žinutė iš Gustavo – “aš nespėsiu, tik ką atsibudau”. 14:00 žinutė iš Nancy – “neišsigąsk, bet Amandine ligoninėj. Celine tiesiai iš Bruchsal nuvažiavo pas Amandine pabūt kartu”, 15:00 – žinutė iš Thibaud – “uoj, tik ką atsibudau, reiks skubėt!”. Thank you very much, galvojosis, kad galiu duot Genijaus nukirst, kad visi 12 tikrai nenukaks iki tos Romos. Ir kas galėtų mane kaltint už tokias mintis? Niekas!

Reikia tęst mokslus, vadinasi reikia baigti Bloginti.

Susumavus: su minimaliu kiekiu jau minėtų etatinių vėluotojų vėlavimu, su daug mano streso ir perkreiptu veidu, su daug visų kitų žmonių pokštų iš mano streso ir papriekaištavimais, kad jiems šalta laukti autobuso ir kad aš nepasirūpinau tuo, su nerimastingu laukimu ir nežinia, ar pavyks mergiotėms iš ligoninės prigauti paskutinį šansą kokiu tais būdų atsigabenti iki oro uosto ir su visku kitkuo, galų gale kažkokiu mistiniu būdu visi dvylika likus 15minučių iki gate’ų užsidarymo atsidūrėme laukimo salėj, po to lėktuve ir 21:15 Romos oro uoste. Unbelievable.


Comments (7) »